rugpjūčio 24, 2017

Atsisveikinimai.

Sukrauti paskutiniai lagaminai. Liko tik tuščios, pilkos, kaip ir mano vidus, lentynos. Kažkur giliai pasąmonėje kovoja dvi priešingos pusės. Viena veržiasi į šviesią (arba ne) ateitį, pokyčius, naują gyvenimą, savo mažutėmis rankutėmis siekia tuščio balto lapo. O kita, savo ilgais aštriais nagais laikosi įsikabinusi į aštuonioliką metų rašytą knygą, kur paguldyta daugybė prisiminimų, kur pagrindinius vaidmenis atlieka ne vienas žmogus.

Šią vasarą savo gyvenimo knygoje parašiau ilgiausią skyrių, per kurį pasenau turbūt dešimčia metų. Mažiausiai. Pamenu, kaip prieš porą metų įsivaizdavau panašias situacijas, kurias teko patirti, ir galvodavau, kad gyvenime taip nebūna. O tuolab, taip niekada nenutiktų man. Bet kaip sakoma, prisikalbėjau.

Visa ši vasara buvo tarsi amerikietiški kalneliai. Pamažu kyli, jauti vis didėjantį adrenaliną, jau rodos tuoj pasieksi aukščiausiąjį tašką. Ir sekundei pajauti euforiją. Viskas aplinkui išnyksta. Ir širdis dainuoja gražiausias melodijas. Bet staiga visu greičiu krenti žemyn. O vėjas rodos apipina visą kūną ir prasismelkia iki sielos gelmių. Paliečia net mažiausius atomus. Ir pasidaro taip šalta, kad net sunku pravirkti.  O tuomet ir vėl viskas pajuda pirmyn. Ir tu vėl pamažu kyli.

Šią vasarą iš savo gyvenimo privalėjau paleisti nemažai žmonių. Aš galiu sakyti, kad man neskauda, kad jų netrūksta, kad užmiegu galvodama ne apie juos. Ne, aš galiu išrėkti šiuos žodžius. Tiesą pasakius, taip ir darau. Kalbant apie tuos žmones galiu juoktis, šypsotis, sakyti, kad man neįdomu, kaip jiem sekasi. Sakyti, kad neįdomu, ar jiems viskas gerai. Bet kas kart kai lieku viena, jie mane aplanko, kartu atsinešdami krūvą prisiminimų, kuriais užkemša visą galvą ir gerklę. Ir tada darosi sunku kvėpuoti, mąstyti. Belieka tik įsikąsti skruostus, užsidengti pagalve gerklę ir šiek tiek paverkti. O tuomet, kita dieną, toliau gali tęsti spektaklį.

Pats laikas užversti šią knygą visiems laikams. Kol nesusenau dar dešimtčia metų. Ir pulti į glėbį rudeniui, atnešančiam man naujas istorijas.

Tiesa, išsivežu ne viską. Palieku porą kaktusų, sudžiūvusį granatą ir rožinį žiebtuvėlį, kurį buvau pametusi, ir vėl netyčia radau.



2 komentarai:

  1. buvo labai gražu ir nuoširdu, tikiuosi, jog viskas seksis Tau kuo puikiausiai! būk laiminga. :*

    apie tai užsiminiau ir aš:
    https://grazusblogas.wordpress.com/2017/08/23/atradimais-ir-lietumi-persmelkusios-paskutines-vasaros-dienos/

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nuošordus ir gražiai aprašytas įrašas.
    Apsilankyk pas mane.

    AtsakytiPanaikinti