vasario 06, 2017

Beveik šimtas priežasčių, kodėl 12a klasė užknisa

Pasiilgau 11os klasės. Galėčiau ją kartoti ir kartoti. Iš tiesų, tuomet gyvenimas atrodė daug įdomesnis. O kas dabar? Dabar kasdieninė slegianti rutina. 06.30 - keliuosi. 8-15h pamokos. 15-17h drama arba papildomos pamokos. 18h namai ir vakarienė. 18-02h mokymasis, namų darbų ruošimas. Oi, paamiršau paminėti, grįžusi namo dar mėgstu paverkti. Didžiausias atradimas dvyliktoje klasėje - paverkti yra labai gerai. Iškart pasidaro lengviau. Tarsi iš vidaus išplauni visus dienos rūpesčius, blogas mintis, abejones, baimes ir t.t.

Suvokiu, kad liko vos keturi mėnesiai ir viskas baigsis. Suvokiu, kad pasiilgsiu kai kurių mokytojų, akimirkų. Tačiau visiškai nepasiilgsiu tos įtampos ir streso. Taip, man tik septyniolika. Taip, gal nemačiau blogesnių dalykų gyvenime (nors visko mačiau ir labai daug). Tačiau dabar man tie mokykliniai rūpesčiai didžiausios bėdos, nors kitiems gal tai ir kelia juoką. Kadanors pasijuoksiu ir aš. Bet dar ne dabar.

Turbūt kyla klausimas, iš kur ta įtampa ir stresas? Pagalvokim.. kiekvieną (ne)mielą dieną primenama, kad artėja egzaminai. Gal labiau gasdinama, o ne primenama? Neišlaikysi. Arba surinksi mažai balų. ŠITĄ JAU REIKĖJO MOKĖTI. Vis dar nežinai, kur stosi?! Pff, išvis neįstosi. Blemba, man tik septyniolika. Aš neapsisprendžiu, ką gerti ryte: kavą ar arbatą? O čia turiu jau tvirtai žinoti, ką noriu veikti ateityje.

O dabar labai skaudi tema. Vien pagalvojus susikaupia ašaros. Arba čia dėl to, kad šiandien dar nepaverkiau. Ok. Susikaupiu. Rašau. Per visą savo gyvenimą, sutikau tik vieną vienintelę mokytoją, kuri man pasakė ,,Gabija, tavo vieta scenoje". Dieve, jūs neįsivaizduojate, kaip man tokių žodžių reikėjo iš šiek tiek svetimo žmogaus. Taip reikėjo palaikymo. Žinot, kaip dažniausiai atrodo situacija, kai pasakau, kad savo ateitį sieju su kultūra, renginių organizavimu ir panašiais dalykais? Į mane tik pažiūri gailesčio pilnu žvilgsniu ir arba greitai nukreipia temą, arba dar paklausia, kaip žadu ateityje rasti darbą. Skaudu, kad taip elgiasi ne tik mokytojai, bet ir gana artimi žmonės, giminaičiai. Prie žmonių nepratrūkstu. Vaidinu, kad man nereikia jų palaikymo, kad esu stipri. Bet kai lieku tik aš, keturios mano kambario sienos, muzika, ir mintys.. pratrūkstu. Labai sunku apibūdinti tą jausmą. Tarsi būtum antrarūšis. Dabar žmonės vertina tave ne pagal tavo asmenybę, o pagal tai, kaip tu moki matematiką. Ir vėl, vos pasakai, kad nemoki matematikos, tau nesiseka ir nepatinka, išsyk pamatai tą gailestingą žvilgsnį. Velniop tą jūsų matematiką. Tegyvuoja kultūros pasaulis!

Visa tai galėčiau pritaikyti kalbant apskritai apie mokyklinius mokomuosius dalykus. Neįsivaizduojat, kiek protingų, iškalbingų ir įdomių žmonių buvau sutikusi, kuriems visiškai nesiseka mokykloje. Jiems neįdomios tradicinės pamokos. Jiems nuobodu. Tačiau niekada negalėčiau jų priskirti bukūjų rūšiai vien dėl to, kad jų vidurkis žemas. Nepradėkime žmonių reitinguoti pagal skaičiukus dienyne. Prašau.

Ei, kaip jūs ten, dvyliktokai?!