liepos 04, 2016

Lietau, vaikystės meile mano!

Vaikystėje, kai man  buvo maždaug  4-10m.,  man labai patiko lietus. Ne. Aš mylėjau lietų. Niekada nesiskundžiau, kad pasislėpė saulė, niekada nekeikiau dangaus, niekada neverkiau, kad neturiu skėčio. Man jo ir nereikėjo! Vos prapliupus lietui, basomis išbėgdavau į kiemą. Išbraidžiodavau kiekvieną atsiradusią balą, tikrindavau, kuri pati giliausia. Tuomet bėgdavau po lietvamzdžiu ir įsivaizduodavau, kad stoviu po didžiuliu kriokliu. Vėliau ištiesdavau delnus ir skaičiuodavau, ant kurios rankos nukris daugiau lašelių. Ir visada prapliupus lietui, atsiradus pirmosioms baloms, susimastydavau, kur slepiasi, ir kaip spėja pasislėpti skruzdėlės. Juk jos tokios mažytės! Vienas lašelis joms kaip kibiras vandens. O paprasta bala, kaip jūra! Man kažkodėl atrodė, kad jos iš šakelių ir lapelių pasidaro plaustus ir taip nepaskęsta. O kai pasirodo saulė, išlenda iš savo slėptuvių ir prie atsiradusių ,,jūrų'' atostogauja taip, kaip mes prie Baltijos.
Kai liaudavosi lietus, o aš pareidavau į kambarį ne tik šlapia, bet ir purvina. O  mama niekuomet nepykdavo. Ji tik paklausdavo ar buvo smagu, o vėliau įkeldavo į vonią ir padėdavo nuplauti visą purvą. Užtrukdavome tol, kol kojų ir rankų pirštai ,,pasendavo". Tuomet apgaubdavo per dideliu, bet labai mano mėgstamu chalatu ir išvirdavo kakavos.
  Prieš porą mėnesių susimasčiau, kad ta mergaitė ir dabartinė aš labai skiriamės. Aš nebemėgstu lietaus. Ir nekenčiu jo, jei neturiu skėčio. O sušlapusi dejuoju. Suvokus dabarties ir praeities kontrastą aš išsigandau. Nejau tikrai taip žmonės keičiasi? Nejau keleri metai turi tokią didelę įtaką? Nenoriu suaugti.  Noriu bent kiek išlikti ta maža mergaite. Nenoriu bijoti ir nekęsti lietaus. Ir žinau, kad galiu tai pakeisti. Perlipti per save.
  Jau šokau lietuje. Beveik audroje. Ir kaip buvo gera, kai ne tik šypsojausi bet ir taip nuoširdžiai juokiausi!! Dejonių ir nepasitenkinimo nesukėlė net baltos pėdkelnės, virtusios juodomis. Kai lijo prieš porą dienų, stengiausi ne iškart parbėgti į vidų. Pakėliau akis į dangų. Pirmieji lašai gana skaudžiai kapojo odą. Tačiau apsipratus, buvo visai geras jausmas. Šiandien vėl lyja. Vakar miestelio koncerto metu, vaikai išsitempė mane šokti. Ir buvo nesvarbu, ką mano susirinkę, kad muzika tragiška, kad kojos visiškai šlapios, kad vis priminu ilgą sijoną, kad nubėgs makiažas. Vėl jaučiausi ir juokiausi kaip 4-erių. Ir man atrodo, kad aš vėl įsimyliu lietų.


6 komentarai:

  1. labai nuoširdu ir artima. šaunuolė, patiko. :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Šiaip aš nemėgstu tokio tipo įrašų, bet pati noriu tokius rašyt ir tavasis man paliko nuostabų įspūdį.. Galbūt dėl to, kad matau save :)))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Niekada neskaitydavau tokių įrašų. Ir nemaniau, kad rašysiu. Bet kartais ateina įkvėpimas. :)

      Panaikinti
  3. Labai gražu.
    Tiek pačiooje vaikystėje, tiek dabar aš dievinu lietų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Lietus viską nuplauna.. :) Gėlės be lietaus nežydi,kaip sakoma ;)

      Panaikinti