birželio 22, 2016

Trumpai apie tikėjimą, ramybę, meilę.

  Augu (dar nedrįstu teigti, kad visiškai užaugau. Nors iki pilnametystės liko ne tiek ir daug.) gana religingoje šeimoje. Mama stengiasi kiekvieną sekmadienį nueiti į mišias, brolis jose skaito skaitinius ir pagelbėja kunigui, sesė kartą per mėnesį gieda. Tik tėtis retesnis svečias bažnyčioje. Kaip ir aš. Dėl to, žinoma, susilaukiu priekaištų. ,,Tu visai nebijai Dievo". ,,Jis viską mato". ,,Ne taip auklėjau". ,,Jei tikėtum nueitum". Bet aš ir  tikiu. Tikiu aukštesnėmis jėgomis, Dievu(ais), kad ir koks jis būtų.  Gaila, neturiu tiek drąsos pasakyti, kad tikiu Dievu, bet ne bažnyčia. Man, turbūt kaip ir daugeliui kitų, iškyla per daug ,,kodėl?", kad tikėčiau viskuo, ką sako kunigas. Tik vieniems pakanka atsakymo ,,Taip yra ir viskas". Man, deja, to neužtenka. O tikrų atsakymų negaunu. Kad ir kaip būtų, bažnyčioje man gera. Nors per visą tą laiką yra vos kelios tokios minutės. Man gera tuomet, kai bažnyčioje nedaug žmonių ir vyrauja tyla. Arba kai gieda vaikai. Arba tas momentas, kai baigiasi mišios, ir bažnyčioje pasimelsti lieka tik tie, kas nori. Tokios akimirkos suteikia man  ramybės. Bet vos pradeda kalbėti kunigas... Va tuomet mano mintys nuplaukia kažkur toli. Tuomet išlenda visi praeities įvykiai, mintys apie ateitį ar visai kiti, tuo metu nereikšmingi dalykai. Sekmadienį sėdėdama mišiose, pusę laiko praleidau galvodama, kokia spalva norėčiau persidažyti plaukus. Čia dar nieko, bet kai pradedi mąstyti, ar kunigas prieš pasirinkdamas šį kelią prarado nekaltybę... Noriu tokias mintis sustabdyti, rodos nevalia taip galvoti bažnyčioje. Tačiau neįmanoma! Galva tampa dūzgiančiu minčių kamuoliu, vis šmėstelinčiu įvairiausių keistenybių. Ir viskas nurimsta tik tuomet, kai kunigas nutyla. Kai vėl aplink ramu.
  Be galo nemėgstu išpažinties. Mano nuomone, tam, kad pajustum ramybę, nereikia tarpininko. Atsiprašyk tų , kuriuos įskaudinai, grąžink tai, ką pavogei, pasakyk tiesą, jei melavai. O svarbiausia, atleisk pats sau. Kas iš to, jei nuėjęs išpažinties, nebūsi nuoširdus? Išvis, ar kadanors esate 100% pasakę VISAS nuodėmes? ,,Melavau, pykausi su tėvais, keikiausi, daugiau nuodėmių neprisimenu" - toks tekstas dažniausiai išberiamas klūpint prie klausyklos, taip? Bet tai, kas iš tiesų neduoda ramybės, taip ir lieka gulėti giliai širdyje. Ir jei išdavei draugą, pasijusi geriau ne apie tai papasakojęs kunigui, o apie viską pasikalbėjęs su draugu. Ir jau nesvarbu, jei draugas neatleis, nes tu gailėjaisi dėl to, ką padarei. O tai ramina. Ir čia nėra tik tuščios mintys, nepatikrintos idėjos. Prieš kelias savaites įsivėliau į  tokią situaciją, kurioje aš buvau ne aš. Ir tai žinantis žmogus sakė: ,,Tu buvai tokia.... ne tu". Aš nuolat kovoju su vidiniais demonais, bet tikrai nesitikėjau, kad jie išlys į dienos šviesą. Todėl jaučiausi tragiškai. Visa ta sumaištis viduje varė iš proto. Norėjosi išsipjauti smegenis. Ir tik ėmusis veiksmų (tokie tie ir veiksmai. Tik keli sakiniai išsiųsti žinute) pasijutau geriau. Mintys iškart pasidarė švaresnės. Pora pokalbių su artimais žmonėmis ir pasijutau visiškai gerai, nes ATLEIDAU SAU. Ir nemanau, kad kelios ,,Sveikos Marijos" ir ,,Tėve mūsų" paskirti kunigo, būtų man padėję.
  Apskritai, man teko nusivilti savo miestelio kunigu. Labai skeptiškai žiūriu į ėjimą į bažnyčią už parašėlius. Tačiau kai tą prievolę ėjau aš, mūsų parapijoje dirbo labai šaunus kunigas. Kiekvienas jo pamokslas, būdavo kažkas tokio.. Visada kalbėdavo pamokslus eksprontu, visada remdavosi gyveniškomis, tikromis istorijomis. Tai prikausdydavo dėmesį ir neleisdavo mintims pabėgti. Jis buvo pasaulietiškas. Tačiau šį kunigą perkėlė ir atėjo dirbti naujas. Šaltas, su iš anksto pasirašytomis sausomis, neįtraukiančiomis kalbomis. Paprastas medines aukų dėžutes pakeitė taupyklėmis - angeliukais, kurių galvos pradeda linkčioti kaip automobilinio šunyčio, kai įmeti monetą. Visiškas kičas. Net juokas neėmė pamačius. Kad ir kaip būtų, po įvairiausių tragiškų įvykių pasaulyje, jis mišių pradžioje pagerbdavo žuvusiuosius ir paskatindavo už juos pasimelsti. Ir ne tik už juos, bet ir už taiką bei ramybę pasaulyje. Dėl šios priežasties labai gerbiau jį. Man atrodė, kad jis, kaip tarpininkas, gerbia ir myli kiekvieną. Nekreipiant dėmesio į jo lytį, religiją, orientaciją.Sekmadienį  mišių pradžioje tikėjausi vėl išgirsti jo raginimus pagerbti žuvusiuosius Orlando mieste. Neišgirdusi šiek tiek nustebau, tačiau pagalvojau, kad paminės per bendrą maldą. Tačiau per ją išgirdau visai ką kitą. Aišku, viskas skambėjo ir buvo suformuluota daug gražiau, tačiau paprastai kalbant, jis pasakė maždaug taip: ,,Pasimelskime, kad seimas įvestų įstatymą ir leistų kurti tik normalias šeimas". Ir tą akimirką man užvirė kraujas. Nežinau iš kur pasisėmiau savitvardos ir neišėjau iš bažnyčios. Man niekaip iš galvos negalėjo išeiti jo žodžiai. Labai nustebau, kad kunigas drįsta taip šnekėti. Nuolat pabrėžiama, kad Dievas myli visus. Nors ir skirtingi, bet visi jo vaikai. Ir staiga iš kunigo lūpų išgirsti tokius žodžius. Kunigas turėtų būti už meilę, taiką ir lygybę. Jis neturėtų būti homofobas. Ir išvis, ,,normali šeima" tai ne ta šeima, kurioje yra tėtis, mama ir vaikas. ,,Normali šeima'' yra ta, kurioje vyrauja meilė, darna ir šilti santykiai. Ta šeima, kurioje puoselėjamos vertybės. Ta šeima, kurioje mokoma, kad visi žmonės yra lygūs. Kartą ir visiems laikams reiktų įsiminti, kad ne protas, o širdis pasirenka, ką mylėti.


Mylėkit ir būkit mylimi. Amen.

16 komentarų:

  1. aš, visai kaip ir Tu, į Dievą tikiu, bet bažnyčioje mane retai pamatysi. nesuprantu tų žmonių, kurie galvoja, kad jeigu jau neini į bažnyčią, tai ir Dievu netiki. :<
    šiaip, labai šiltas ir širdžiai malonus tekstas, nors kalbama ir ne visai apie malonius dalykus. kunigo žodžiai sukrėtė ir mane, nes kas jau kas, bet kunigas, manau, turėtų palaikyti netradicinės orientacijos žmones. :c

    AtsakytiPanaikinti
  2. Manau, kad patys zmones nera kalti, kad jie yra kitokie. Bet kunigo zodziai ziauroki, pati esu tikinti, bet nepamenu kada paskutini karta buvau baznycioje nors baznycioje siais metais buvau 1 karta. Jai neeini i baznycia tai nereiskia, kad tu netiki Dievu tiesiog nenori ir neeini. As neeinu i baznycia, nes ten degina parafinines zvakes nuo kuriu man buna bloga ir man tiesiog nuobodu klausytis misiu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Smilkalai bažnyčiose baisiai šlykštūs. Žiemą dar nieko, bet kai +30 ir tas kvapas... Ne vieną nualpusį mačius esu. Ir pati vos nenualpau kartą

      Panaikinti
  3. Viskas laabai tiksliai pasakyta!ypač tie žodžiai kuriuos rašei,kad dquguma sakom eidami išpažinties, nes tai visiška tiesa:)) nuostabus straipsnis 10/10

    AtsakytiPanaikinti
  4. nekenčiu tikėjimo. kažkokias nesąmones skelbia. ypač nepatiko, kuomet per tikybos pamoką mokytojas (kunigas!!!) pasakė, kad gyvūnai valdomi inkstinktų ir jie NETURI JAUSMŲ. ta prasme gyvūnai nemyli, neprisiriša, o tipo su mumis būna, nes tai padeda išgyventi ir t.t. WTF BLIAMBA?? net išėjau iš klasės ir atsisakiau tikybos pamokų :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. koks nesveikas. Negaliu pakęsti tokių žmonių

      Panaikinti
  5. Labai džiaugiuosi, kad atradai drąsos kalbėti tokia tema. Aš taip pat esu tikinti, bet nevaikštau į bažnyčią. Kai buvau mažesnė, turėjome puikų kunigą - pamokslai būdavo šilti, matėsi, kad jis mišioms ruošdavosi tikrai ilgai ir įdėdavo į jas visą širdį. Dabartinį kunigą peikia visa parapija, jis grubus, nepadeda žmonėms, labai nenoriai su jais bendrauja, rėkia ant senų močiučių, kurios meldžiasi ir ale jo neklauso. Seniau skaitydavau skaitinius mišiose savo noru, bet kai šis kunigas pradėjo mane verst tą daryt, pradėjau nebelankyti bažnyčios. Taigi, manau, kad labai daug ką sudaro, koks yra kunigas, kaip jis bendrauja su žmonėmis ir ką nori jiems duoti. Dar labai svarbus punktas, kurį ir tu paminėjai, yra tikėti Dievu, o ne bažnyčia. Bažnyčioje turėtų būti gera, turėtum atrasti ramybę, kunigas turėtų padėti, pamokyti, išklausyti, o ne atvirkščiai. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Va, mūsų labai panaši patirtis. Tikrai labai svarbu, koks kunigas

      Panaikinti
  6. ,tikiu dievu, bet netikiu baznycia,, iki siol nemokejau apibudinti kaip jauciuosi, kaip suprantu tikejima, bet sita citata pagaliau viska supaprastino. dabar kai manes paklaus ,,ar tikiu dievu,, taip ir atsakysiu :) aciu, o seip tai pritariu tavo nuomonei

    AtsakytiPanaikinti