birželio 28, 2016

Nauja patirtis, o galbūt ir būsimas verslas?

  Mano gyvenime labai dažnai apsilanko karma. Štai, ta kuri sakė, kad be mėsos nei dienos neišgyventų, jau keturis mėnesius gyva ir graži be jos. Taip pat pirmasis įrašas šiame tinklaraštyje buvo apie tai, kokių profesijų atstove negalėčiau būti. Tuomet rašiau, kad jokiu būdu negalėčiau dirbti nei mokytoja, nei aukle. Žodžiu, darbas su vaikais ne man, nes su jais neturiu kantrybės. Taip rašiau prieš metus, birželį. Bet štai, nuo rugsėjo mėnesio, kiekvieną ketvirtadienį po kelias valandas prižiūrėdavau tris mergaites. Ir taip visus mokslo metus! Per tą laiką oi kiek patirties pasisėmiau ir oi kaip teko per save perlipti! Bet šis įrašas ne apie tai.


  Dar gegužės mėnesį gavau pasiūlymą birželio 24-ąją vienos šeimos šventės metu užsiimti su keliais vaikais. Na, suprantat, kad tėveliams į kojas nestovėtų įsikibę ir neklausinėtų ,,O ką maaaaan veikti?!". Žinoma, sutikau, nes užsidirbti (pabrėžiu, nes nemėgstu imti pinigus iš tėvų už nieką) man visada rūpėjo. Likus porai savaičių iki šventės, sužinojome (su drauge darbavomės dviese), kad vaikų bus nei daug nei mažai. +-36. Čia dar nieko, bet kai į tą skaičių buvo įtraukti ir 13-ečiai... Rodėsi, kad užimti juos bus misija neįmanoma! Tokios trylikametės kokias aš pažystu, vaikinų už mane daugiau turėjusios!. Ir visas tas dvi savaites nuolat ieškojome veiklų, aptarėme jas su organizatoriais, vykome apsižiūrėti į šventės vietą. Na, o dieną prieš šventę ėmėmės pagrindinių darbų. Kas truko nei daug, nei mažai. Maždaug 5-6h. Per tą laiką su dviračiais važiavome prisirinkti plokščių akmenų, rinkome ir įrašinėjome vaikiškas daineles (kas iš pradžių buvo linksma, bet vėliau nuo dainelių apie muses ir varlytes ėmė skaudėti galvą), rašėme laišką butelyje nuo pirato Granto, deginome lapelių kraštus, kūrėme užduotis bei medalius ir atlikome daugybe kitų smulkių, bet nemažai laiko užimančių darbelių. Ir štai iškilo didžiausia problema ir klausimas: ,,O ką rengtis?!". Būti apsirengus paprastai nesinorėjo. Neįdomu!  Kaip visada sakau, jeigu kažką darai, tai daryk iki galo gerai! Ir nusprendėme būti garsiosiomis pelytėmis Minėmis. Vakarą prieš šventę grįžau vėlai, tad kostiumo paruošimo darbai buvo atidėti rytui. 



  Atsikėlusi ryte lėkiau tiesiai į miestą, nes dar turėjau vilties rasti pelytės ausytes kokioje nors parduotuvėje. Deja, buvo ne darbo diena, ir dauguma parduotuvių nedirbo. Dėl ko teko tuščiomis grįžti namo  . O tuomet jau kibau į siuvimo darbus. Susiradau dirbtinio kailio, kurį teko nemenkai patrumpinti tam, kad būtų tinkamas. Plaukeliai skraidžiojo visur po kambarį, dėl ko nuolat čiaudėjau. O dar tas karštis! Galų gale, po 2h čiaudėjimo, rankų badymo su adata, ausytės buvo pasiūtos!! Tuomet kilo kita problema. Sijonas per nuobodus. Reikia taškučių. Buvo kilusi mintis kirpti juos iš baltos medžiagos ir prisiūti prie sijono, tačiau mama (ačiū jai) pametėjo nerealią idėją. Taškučius labai lengvai ir gana greitai nupiešiau su kreida. Kai jau rodėsi, kad viskas einasi puikiai, pas mane apsilankė pusseserės iš Raudondvario. Taip ne laiku! Tad teko dar ir apsiginkluoti krūva paketų ir ibumetino tabletėmis.
 

 Nuvykus į šventės vietą pradėjo imti šiokia tokia panika. Tačiau pamačiusios ir pažįstamus vaikų veidus nusiraminome. Viskas ėjosi kaip per sviestą! Jokių rimtų traumų (ko labiausiai bijojome) ar pykčių tarp vaikų. Vyresnieji vaikai, jei nenorėjo būti su visais, galėjo žaisti stalo žaidimus arba tinklinį. Nors į lobio paieškas įsitraukė beveik visi! Buvo taip gera stebėti vaikų susidomėjimą ir nuoširdų tikėjimą radus pirato Granto laišką apie paslėptą lobį! Kiekvieną užduotį jie atliko taip sąžiningai, taip kruopščiai, kad kiekvienas suaugęs turėtų pasimokyti. Dar vienas labai patikęs užsiėmimas pritraukęs ir vyresnius, buvo įvairiausių paveikslėlių piešimas ant kūno. Tiesa, labiau patiko tas momentas, kai leidau piešti sau ant rankų ir ant kojų. Šokome, dainavome, lakstėme ir kitaip dūkome nuo 19h iki 3h ryto. Laikas tikrai neprailgo. Man net pačiai buvo smagu, kai vaikai taip noriai viską veikė. Vis dėlto, ne visi jie sugadinti! Namo grįžau be proto pavargusi, išalkusi (nebuvo laiko net kada užkandžiauti!), tačiau su nauja patirtimi. Išsimaudžiusi po dušu ir beveik nušveitusi nuo kūno dažus, 4h ryto gėriau limonadą, valgiau sumuštinius ir šypsojausi. Gera buvo matyti vaikus laimingus, besijuokiančius ir tokius guvius. Taip pat buvo labai smagu, nes tokią pinigų sumą per vieną vakarą pirmą kartą užsidirbau.
 

 Dabar kyla minčių šia veikla užsiimti rimčiau. Patirties turim, noro yra, pamatėm, kad išsisukti iš įvairiausių netikėtų situacijų mokam. Tad kodėl gi ne? Gal tai bus nedidelė pradžia, smulkūs žingsneliai, kurie vėliau gali tapti rimtu verslu Lietuvos mastu?

4 komentarai:

  1. Nuostabi patirtis ir pati esi šaunuolė,kad šitaip stengeisi dėl vaikų! Jaučiu, kad net aš įsitraukus būčiau į tą lobių ieškojimą :D :) Labai smagiai susiskaitė įrašas, nors ir pati nemėgstu vaikų. Bet dabar pamąsčiau, kad galbūt tik pati bandau save įtikinti, kad jų nemėgstu, o iš tiesų taip nėra. Na, šitą reiks spręst įgijus patirties:D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. man atrodo, kad aš irgi iki šiol tik save buvau įtikinusi, kad jų nemėgstu ir nemoku su jais bendrauti. Bet dabar suprantu, kad klydau labai :D

      Panaikinti
  2. Ale fainai tu čia, reiks ir man pabandyt :D

    AtsakytiPanaikinti
  3. Apie mėsos atsisakymą aš galvojau lygiai tą patį (bet tai buvo prieš beveik trijus metus), o štai dabar žingsniuoju veganizmo link.
    Na... Kur kalba susijusi su uždarbiu, net labai erzinančius vaikus galima noriai prižiūrėti! :D

    AtsakytiPanaikinti