birželio 28, 2016

Nauja patirtis, o galbūt ir būsimas verslas?

  Mano gyvenime labai dažnai apsilanko karma. Štai, ta kuri sakė, kad be mėsos nei dienos neišgyventų, jau keturis mėnesius gyva ir graži be jos. Taip pat pirmasis įrašas šiame tinklaraštyje buvo apie tai, kokių profesijų atstove negalėčiau būti. Tuomet rašiau, kad jokiu būdu negalėčiau dirbti nei mokytoja, nei aukle. Žodžiu, darbas su vaikais ne man, nes su jais neturiu kantrybės. Taip rašiau prieš metus, birželį. Bet štai, nuo rugsėjo mėnesio, kiekvieną ketvirtadienį po kelias valandas prižiūrėdavau tris mergaites. Ir taip visus mokslo metus! Per tą laiką oi kiek patirties pasisėmiau ir oi kaip teko per save perlipti! Bet šis įrašas ne apie tai.


  Dar gegužės mėnesį gavau pasiūlymą birželio 24-ąją vienos šeimos šventės metu užsiimti su keliais vaikais. Na, suprantat, kad tėveliams į kojas nestovėtų įsikibę ir neklausinėtų ,,O ką maaaaan veikti?!". Žinoma, sutikau, nes užsidirbti (pabrėžiu, nes nemėgstu imti pinigus iš tėvų už nieką) man visada rūpėjo. Likus porai savaičių iki šventės, sužinojome (su drauge darbavomės dviese), kad vaikų bus nei daug nei mažai. +-36. Čia dar nieko, bet kai į tą skaičių buvo įtraukti ir 13-ečiai... Rodėsi, kad užimti juos bus misija neįmanoma! Tokios trylikametės kokias aš pažystu, vaikinų už mane daugiau turėjusios!. Ir visas tas dvi savaites nuolat ieškojome veiklų, aptarėme jas su organizatoriais, vykome apsižiūrėti į šventės vietą. Na, o dieną prieš šventę ėmėmės pagrindinių darbų. Kas truko nei daug, nei mažai. Maždaug 5-6h. Per tą laiką su dviračiais važiavome prisirinkti plokščių akmenų, rinkome ir įrašinėjome vaikiškas daineles (kas iš pradžių buvo linksma, bet vėliau nuo dainelių apie muses ir varlytes ėmė skaudėti galvą), rašėme laišką butelyje nuo pirato Granto, deginome lapelių kraštus, kūrėme užduotis bei medalius ir atlikome daugybe kitų smulkių, bet nemažai laiko užimančių darbelių. Ir štai iškilo didžiausia problema ir klausimas: ,,O ką rengtis?!". Būti apsirengus paprastai nesinorėjo. Neįdomu!  Kaip visada sakau, jeigu kažką darai, tai daryk iki galo gerai! Ir nusprendėme būti garsiosiomis pelytėmis Minėmis. Vakarą prieš šventę grįžau vėlai, tad kostiumo paruošimo darbai buvo atidėti rytui. 



  Atsikėlusi ryte lėkiau tiesiai į miestą, nes dar turėjau vilties rasti pelytės ausytes kokioje nors parduotuvėje. Deja, buvo ne darbo diena, ir dauguma parduotuvių nedirbo. Dėl ko teko tuščiomis grįžti namo  . O tuomet jau kibau į siuvimo darbus. Susiradau dirbtinio kailio, kurį teko nemenkai patrumpinti tam, kad būtų tinkamas. Plaukeliai skraidžiojo visur po kambarį, dėl ko nuolat čiaudėjau. O dar tas karštis! Galų gale, po 2h čiaudėjimo, rankų badymo su adata, ausytės buvo pasiūtos!! Tuomet kilo kita problema. Sijonas per nuobodus. Reikia taškučių. Buvo kilusi mintis kirpti juos iš baltos medžiagos ir prisiūti prie sijono, tačiau mama (ačiū jai) pametėjo nerealią idėją. Taškučius labai lengvai ir gana greitai nupiešiau su kreida. Kai jau rodėsi, kad viskas einasi puikiai, pas mane apsilankė pusseserės iš Raudondvario. Taip ne laiku! Tad teko dar ir apsiginkluoti krūva paketų ir ibumetino tabletėmis.
 

 Nuvykus į šventės vietą pradėjo imti šiokia tokia panika. Tačiau pamačiusios ir pažįstamus vaikų veidus nusiraminome. Viskas ėjosi kaip per sviestą! Jokių rimtų traumų (ko labiausiai bijojome) ar pykčių tarp vaikų. Vyresnieji vaikai, jei nenorėjo būti su visais, galėjo žaisti stalo žaidimus arba tinklinį. Nors į lobio paieškas įsitraukė beveik visi! Buvo taip gera stebėti vaikų susidomėjimą ir nuoširdų tikėjimą radus pirato Granto laišką apie paslėptą lobį! Kiekvieną užduotį jie atliko taip sąžiningai, taip kruopščiai, kad kiekvienas suaugęs turėtų pasimokyti. Dar vienas labai patikęs užsiėmimas pritraukęs ir vyresnius, buvo įvairiausių paveikslėlių piešimas ant kūno. Tiesa, labiau patiko tas momentas, kai leidau piešti sau ant rankų ir ant kojų. Šokome, dainavome, lakstėme ir kitaip dūkome nuo 19h iki 3h ryto. Laikas tikrai neprailgo. Man net pačiai buvo smagu, kai vaikai taip noriai viską veikė. Vis dėlto, ne visi jie sugadinti! Namo grįžau be proto pavargusi, išalkusi (nebuvo laiko net kada užkandžiauti!), tačiau su nauja patirtimi. Išsimaudžiusi po dušu ir beveik nušveitusi nuo kūno dažus, 4h ryto gėriau limonadą, valgiau sumuštinius ir šypsojausi. Gera buvo matyti vaikus laimingus, besijuokiančius ir tokius guvius. Taip pat buvo labai smagu, nes tokią pinigų sumą per vieną vakarą pirmą kartą užsidirbau.
 

 Dabar kyla minčių šia veikla užsiimti rimčiau. Patirties turim, noro yra, pamatėm, kad išsisukti iš įvairiausių netikėtų situacijų mokam. Tad kodėl gi ne? Gal tai bus nedidelė pradžia, smulkūs žingsneliai, kurie vėliau gali tapti rimtu verslu Lietuvos mastu?

birželio 22, 2016

Trumpai apie tikėjimą, ramybę, meilę.

  Augu (dar nedrįstu teigti, kad visiškai užaugau. Nors iki pilnametystės liko ne tiek ir daug.) gana religingoje šeimoje. Mama stengiasi kiekvieną sekmadienį nueiti į mišias, brolis jose skaito skaitinius ir pagelbėja kunigui, sesė kartą per mėnesį gieda. Tik tėtis retesnis svečias bažnyčioje. Kaip ir aš. Dėl to, žinoma, susilaukiu priekaištų. ,,Tu visai nebijai Dievo". ,,Jis viską mato". ,,Ne taip auklėjau". ,,Jei tikėtum nueitum". Bet aš ir  tikiu. Tikiu aukštesnėmis jėgomis, Dievu(ais), kad ir koks jis būtų.  Gaila, neturiu tiek drąsos pasakyti, kad tikiu Dievu, bet ne bažnyčia. Man, turbūt kaip ir daugeliui kitų, iškyla per daug ,,kodėl?", kad tikėčiau viskuo, ką sako kunigas. Tik vieniems pakanka atsakymo ,,Taip yra ir viskas". Man, deja, to neužtenka. O tikrų atsakymų negaunu. Kad ir kaip būtų, bažnyčioje man gera. Nors per visą tą laiką yra vos kelios tokios minutės. Man gera tuomet, kai bažnyčioje nedaug žmonių ir vyrauja tyla. Arba kai gieda vaikai. Arba tas momentas, kai baigiasi mišios, ir bažnyčioje pasimelsti lieka tik tie, kas nori. Tokios akimirkos suteikia man  ramybės. Bet vos pradeda kalbėti kunigas... Va tuomet mano mintys nuplaukia kažkur toli. Tuomet išlenda visi praeities įvykiai, mintys apie ateitį ar visai kiti, tuo metu nereikšmingi dalykai. Sekmadienį sėdėdama mišiose, pusę laiko praleidau galvodama, kokia spalva norėčiau persidažyti plaukus. Čia dar nieko, bet kai pradedi mąstyti, ar kunigas prieš pasirinkdamas šį kelią prarado nekaltybę... Noriu tokias mintis sustabdyti, rodos nevalia taip galvoti bažnyčioje. Tačiau neįmanoma! Galva tampa dūzgiančiu minčių kamuoliu, vis šmėstelinčiu įvairiausių keistenybių. Ir viskas nurimsta tik tuomet, kai kunigas nutyla. Kai vėl aplink ramu.
  Be galo nemėgstu išpažinties. Mano nuomone, tam, kad pajustum ramybę, nereikia tarpininko. Atsiprašyk tų , kuriuos įskaudinai, grąžink tai, ką pavogei, pasakyk tiesą, jei melavai. O svarbiausia, atleisk pats sau. Kas iš to, jei nuėjęs išpažinties, nebūsi nuoširdus? Išvis, ar kadanors esate 100% pasakę VISAS nuodėmes? ,,Melavau, pykausi su tėvais, keikiausi, daugiau nuodėmių neprisimenu" - toks tekstas dažniausiai išberiamas klūpint prie klausyklos, taip? Bet tai, kas iš tiesų neduoda ramybės, taip ir lieka gulėti giliai širdyje. Ir jei išdavei draugą, pasijusi geriau ne apie tai papasakojęs kunigui, o apie viską pasikalbėjęs su draugu. Ir jau nesvarbu, jei draugas neatleis, nes tu gailėjaisi dėl to, ką padarei. O tai ramina. Ir čia nėra tik tuščios mintys, nepatikrintos idėjos. Prieš kelias savaites įsivėliau į  tokią situaciją, kurioje aš buvau ne aš. Ir tai žinantis žmogus sakė: ,,Tu buvai tokia.... ne tu". Aš nuolat kovoju su vidiniais demonais, bet tikrai nesitikėjau, kad jie išlys į dienos šviesą. Todėl jaučiausi tragiškai. Visa ta sumaištis viduje varė iš proto. Norėjosi išsipjauti smegenis. Ir tik ėmusis veiksmų (tokie tie ir veiksmai. Tik keli sakiniai išsiųsti žinute) pasijutau geriau. Mintys iškart pasidarė švaresnės. Pora pokalbių su artimais žmonėmis ir pasijutau visiškai gerai, nes ATLEIDAU SAU. Ir nemanau, kad kelios ,,Sveikos Marijos" ir ,,Tėve mūsų" paskirti kunigo, būtų man padėję.
  Apskritai, man teko nusivilti savo miestelio kunigu. Labai skeptiškai žiūriu į ėjimą į bažnyčią už parašėlius. Tačiau kai tą prievolę ėjau aš, mūsų parapijoje dirbo labai šaunus kunigas. Kiekvienas jo pamokslas, būdavo kažkas tokio.. Visada kalbėdavo pamokslus eksprontu, visada remdavosi gyveniškomis, tikromis istorijomis. Tai prikausdydavo dėmesį ir neleisdavo mintims pabėgti. Jis buvo pasaulietiškas. Tačiau šį kunigą perkėlė ir atėjo dirbti naujas. Šaltas, su iš anksto pasirašytomis sausomis, neįtraukiančiomis kalbomis. Paprastas medines aukų dėžutes pakeitė taupyklėmis - angeliukais, kurių galvos pradeda linkčioti kaip automobilinio šunyčio, kai įmeti monetą. Visiškas kičas. Net juokas neėmė pamačius. Kad ir kaip būtų, po įvairiausių tragiškų įvykių pasaulyje, jis mišių pradžioje pagerbdavo žuvusiuosius ir paskatindavo už juos pasimelsti. Ir ne tik už juos, bet ir už taiką bei ramybę pasaulyje. Dėl šios priežasties labai gerbiau jį. Man atrodė, kad jis, kaip tarpininkas, gerbia ir myli kiekvieną. Nekreipiant dėmesio į jo lytį, religiją, orientaciją.Sekmadienį  mišių pradžioje tikėjausi vėl išgirsti jo raginimus pagerbti žuvusiuosius Orlando mieste. Neišgirdusi šiek tiek nustebau, tačiau pagalvojau, kad paminės per bendrą maldą. Tačiau per ją išgirdau visai ką kitą. Aišku, viskas skambėjo ir buvo suformuluota daug gražiau, tačiau paprastai kalbant, jis pasakė maždaug taip: ,,Pasimelskime, kad seimas įvestų įstatymą ir leistų kurti tik normalias šeimas". Ir tą akimirką man užvirė kraujas. Nežinau iš kur pasisėmiau savitvardos ir neišėjau iš bažnyčios. Man niekaip iš galvos negalėjo išeiti jo žodžiai. Labai nustebau, kad kunigas drįsta taip šnekėti. Nuolat pabrėžiama, kad Dievas myli visus. Nors ir skirtingi, bet visi jo vaikai. Ir staiga iš kunigo lūpų išgirsti tokius žodžius. Kunigas turėtų būti už meilę, taiką ir lygybę. Jis neturėtų būti homofobas. Ir išvis, ,,normali šeima" tai ne ta šeima, kurioje yra tėtis, mama ir vaikas. ,,Normali šeima'' yra ta, kurioje vyrauja meilė, darna ir šilti santykiai. Ta šeima, kurioje puoselėjamos vertybės. Ta šeima, kurioje mokoma, kad visi žmonės yra lygūs. Kartą ir visiems laikams reiktų įsiminti, kad ne protas, o širdis pasirenka, ką mylėti.


Mylėkit ir būkit mylimi. Amen.

birželio 17, 2016

2016-ųjų vasaros tikslai

Šiemet sau griežtai pasakiau, kad nenoriu vasaros praleisti prie kompiuterio ekrano. Jei ir teks sėdėti namie, noriu būti naudinga. Tad štai kokie mano vasaros tikslai:

1. Visų pirma, sau pasižadėjau daug skaityti. Negaliu pasigirti turtingu žodynu, nors norėčiau. O jį praturtinti įmanoma tik skaitant! Tad sugriaušiu visas nusipirktas, bet neperskaitytas knygas, taip pat kelis kūrinius iš privalomo 12-os klasės literatūros sąrašo. Taip pat norėčiau perskaityti bent po vieną Hemingvėjaus ir Dostojevskio knygą.

2. Esu kaimo vaikas, tačiau niekad per daug nedirbau. Švelniai tariant, tinginėlė aš. Tačiau jau dabar esu labai stipriai susiėmusi ir su tuo kovoju! Padedu tėvams kiek įmanoma, vis ieškau, kokį darbą galėčiau nudirbti. Ar tai žolę nupjauti, ar gėlynus išravėti ar šiaip ką nors tvarkyti. Tėvai labai džiaugiasi tokiais mano pokyčiais. Ir užsidirbau ne tik jų palankumą, bet ir kelis eurus už smulkius darbus.

3. Prieš dvejus metus baigiau muzikos mokyklą, pianino specialybę. Nuo to laiko pianinu grojau labai mažai. Tad mano tikslas - atgaivinti įgūdžius, prisiminti senus kūrinius ir išmokti ką nors naujo! Taip pat pasižadu dažniau į rankas paimti gitarą. Privalau išmokti bent keletą dainų mintinai. Nes juk nėra nieko geriau, kaip šilta vasaros naktis, laužas, draugai ir gitaros akordai.

4. Šiais metais negaliu skųstis sveikata. Tikrai! Kiekvieną pavasarį svaigdavo galva, juoduodavo akyse, dažnai jausdavau silpnumą. Ir gydytojai nieko nerasdavo. Tyrimai būdavo puikūs. Visai neseniai profilaktiškai pasidariau kraujo tyrimus. Tikėjausi idealių rezultatų, nes jaučiuosi puikiai. Tačiau atsirado problemėlė, kurią būtina ištaisyti, jei nenoriu bėdų. Mano hemoglobino kiekis yra kiek per mažas nei turėtų būti. Rudenį vėl privalėsiu darytis tyrimus, tad vasaros tikslas - padaryti taip, kad tyrimai būtų idealūs!

5. Vienu metu labai konfliktavau su tėvais. Su mama ypač. Vis ginčijomės dėl kvailiausių dalykų. Tačiau dabar mūsų santykiai labai pagerėję ir sutvirtėję. Tad ir noriu, ir stengsiuosi, kad tarp mūsų būtų tik šilti ir draugiški santykiai.


6. Tam, kad turtingėtų žodynas ir rašymo įgūdžiai, nepakaks vien skaityti. Reikia ir rašyti. Tad stengsiuosi neapleisti tinklaraščio. Taip pat noriu pradėti rašyti dienoraštį. Dar neturiu tam tinkamo sąsiuvinio, tačiau greitu metu įsigysiu ir nieko nelaukdama pradėsiu!

7. Pirmi kartai yra labai geras dalykas. Išvis, ar pamenat, kada paskutinį kartą darėte ką nors pirmą kartą? Šią vasarą noriu patirti kuo daugiau tokių kartų. Nesvarbu kokių.

8. Visos draugės jau arba išsilaikė teises, arba laikosi. Ir aš viena tokia mažė likau. O taip vairuoti noriu!! Man jau be galo atsibodo nuolat tėvų prašyti nuvežti tai šen, tai ten. Norisi savarankiškumo! Gyvenu kaime, tad turiu puikias sąlygas praktikavimuisi. Belieka įkalbint tėvus, kad mane pamokytų. O tada jau eisiu į kursus.

9. Labai noriu per vasarą atsikratyti 3kg. Nesu stora,  bet pilvukas tikrai galėtų būti plokštesnis. Be to, laukia paskutinioji rugsėjo 1-oji. O tai reiškia, kad reikia pasitempti, jei noriu, kad suknelė gražiai ant manęs žiūrėtųsi.

10. Vos atradusi laisvą minutėlę pasigaminsiu neatidaromą taupyklę. Ir ten karts nuo karto mesiu pinigėlius. Taupysiu kelionei. Dar nežinau kokiai, bet kelionei. Nes keliavimas yra geriausias būdas tobulėti ir pažinti. Geriau dar vienas patirtas nuotykis nei naujas, trumpai džiaugsmo suteikiantis daiktas.

Kol kas tiek planų vasarai. Nieko labai konkretaus. Nors taip gal ir geriau? Nesijauti per daug įsipareigojęs, tačiau vis vien daugiau ar mažiau pažadą sau išpildai. O kokie jūsų vasaros planai?

birželio 14, 2016

Dievo kampelis žemėje - Gruzija

Niekada nemaniau, kad taip galima pamilti svetimą šalį. Jei ir kartais užklupdavo tokios mintys, tai tokia šalimi įsivaizdavau Ispaniją ar Prancūziją, ar kokią kitą ,,populiarią" šalį, bet tikrai ne Gruziją. Pačiai sunku suvokti, kad taip gali būti. O ypač man. Ta, kuri visa savo širdimi buvo ištikima Lietuvai, dalelę savęs paliko Gruzijoje. Jau sėdėdama lėktuve, skrisdama tėvynėn, svajojau, kaip vėl ten keliausiu, vėl susitiksiu su visais ten pažintais žmonėmis, kurie tapo kaip šeima. Ir dabar, dar nebuvo nei dienos, kad nepagalvočiau apie tai, kas ten vyko! O vyko TIEK ir TAIP, kad būtų galima parašyti knygą. Tačiau čia bus tik keletas akimirkų, prisiminimų ir įspūdžių.


Visų pirma, vertėtų paminėti, kad Gruzijoje buvau antrą kartą. Gruzija ir Lietuva, Tauragė ir Zestafonis - bendradarbiaujančios ir draugaujančios šalys, todėl buvome pakviesti ten koncertuoti (mums, teatrinukams, buvo geras iššūkis pasiruošti dainoms ir šokiams). Vienas iš miestų, kuriame koncertavome - Kutaisis. Ten mes buvome pastebėti ir pakviesti atvykti gegužę, į Gruzijos nepriklausomybei skirtą festivalį. Žinoma, tuomet kvietimas buvo tik žodinis ir svajonės vėl pamatyti Gruziją, atrodė, kad tik ir liks svajonėmis. Tačiau klydome! Gavome oficialų kvietimą ir nieko nelaukdami kibome į programos atnaujinimo darbus. Balandžio mėnesį atvyko ir visą savaitę mus šokti rachiuli  mokė šokių vadovas iš Gruzijos. Pripažinsiu, man net kelis kartus verkti norėjosi, nes viskas atrodė taip beprotiškai sunku! Ypač, kai dar susišnekėti vieniems su kitais beveik neįmanoma.  Tačiau ištvėrėm, išmokom, programą atnaujinom ir jau gegužės 25-ą buvome Gruzijoje. Kaip ir būdinga gruzinams, buvome pasitikti su tautiniais rūbais, gėlėmis, plačiomis šypsenomis ir jų išmoktomis lietuviškomis frazėmis. Tiesa, po skrydžio poilsio beveik neturėjome. Vos pasidėję daiktus, buvome išvežti į jungtinę repeticiją, trukusią kelias valandas, kadangi kitą dieną laukė nepriklausomybei skirto festivalio atidarymas ir pirmasis mūsų pasirodymas. Labai trumpai tariant, kelionės tikslas - koncertai.

Prieš koncertą, vos išlipus iš autobuso, jau laukdavo ,,gerbėjai". Gal jie įsivaizdavo, kad Lietuvoje mes žvaigždės?


Man, kaip tikrai šaltai lietuvei, iš pradžių buvo labai nejaukus tas gruziniškas šiltumas. Ypač keista buvo tai, kad vyrai pasisveikindami ne tik paspaudžia ranką, bet ir.... viens kitam pabučiuoja į žandą ir patapšnoja per petį. Jei du lietuviai taip pasisveikintų Lietuvoje, turbūt būtų apšaukti žydrais. Jei jau pradėjome kalbėti apie vyriškąją giminę, tai dėmesio iš jos lietuvaitės sulaukia labai daug. Nuolat girdi arba ,,krasivye devocki" arba ,,lamazi gogo" (liet. graži mergaitė). Nepraleidžia progos jie ir apkabinti, pabučiuoti ranką ar žandą. Lyginant su Lietuva, tai būtų laikoma šiokiu tokiu priekabiavimu. Ypač jei tai 35-etis vyras. Tačiau Gruzijoj tai tiesiog draugiški gestai, kurie mums, lietuvėms tapo kasdienybe. O kokie gruzinų charakteriai.... Ojojoj. Greit užsiplieskiantys, aistringi, su pasmailintais liežuvėliais. Nežinau kaip vyrai, bet vaikinai meilėj gali prisipažinti penkioms vienu metu. Kas jau kas, bet jie žodžiu ,,miyvarxar" (liet. myliu) švaistosi tiek, kiek netingi. Taip pat pavydūs ir greit supykstantys. Šitai patyriau savo kailiu. Bet taip, kaip geba elgtis su merginomis... Tik tvirčiausios atsispirtų ir nepasiduotų pagundoms. Bet jau gana apie vaikinus. Kiek teko bendrauti su merginomis, tai dauguma pasitaikė labai paprastos ir draugiškos. Nors tiesa, teko susidurti ir su labai pavydžiomis. Oi, kaip jos žaibavo akimis, kai gruzinai lietuves kabino!! Bet labiausiai įstrigo ne tai. Nors šalis demokratiška, visur lygios teisės, tačiau labai jaučiasi, kad viršesni ten vyrai. Moteris dažniausiai namų šeimininkė. Jei namuose yra svečių, prie stalo su jais sėdasi tik šeimos vyrai. Mamos ir dukros vis neša vaišes ant stalo, tvarkosi. Tik retkarčiais trumpai prisėda, jei yra laisva vieta. Kad ir kaip būtų, nelaikau to didele problema. Šalis tobulėja, tad ir jaunesnės kartos moterys visiškai kitokios. Taip, joms pirmoj vietoj vis vien šeima, tačiau svarbus ir išsilavinimas, ir karjera. Charakteriai irgi skiriasi. Jei vyresnės nuolankesnės, tai jaunesnės oi kaip moka už save pastovėti! Tačiau ir vyresnioji, ir jaunesnioji kartos turi daug bendrų bruožų. Pavyzdžiui,  jie be galo svetingi. Maistas svečiuose kraunamas penkiais aukštais!

Viena geriausių nuotraukų, kokias esu turėjusi.


Man, beveik nevartojančiai druskos, maistas pasirodė ganėtinai sūrus. Jie net agurkus pirmiau pamirko į druską, o tik po to valgo. Gruzinų virtuvėje ganėtinai daug mėsos. Avienos ypač. Žiemą, kai dar valgiau mėsą, teko paragauti ir jų šašlykų, ir charčio su aviena ir kitų pan. mėsos patiekalų. Charčio tuomet mane sužavėjo. Tada buvo pirmas, ir paskutinis kartas, kai sriubą (jei galima taip pavadinti, kadangi tai buvo tiršta tarsi padažas masė)  galėjau pavadinti tobula. Keistas pasirodė šašlykų kepimo būdas. Jie jų nemarinuoja, neminko ir nelaiko per naktį majoneze. Paprastą žalią mėsą sumauna ant iešmų ir tik kepant barsto prieskonius (bent jau taip buvo ruošiami šašlykai šeimoje, kurioje gyvenau). Būtų nuodėmė nepaminėti chačiapurių. Dieviško skonio patiekalas. Teko jų ragauti daug kur, bet tokių skanių, kokius kepdavo mūsų šeimoje, niekur neteko valgyti. Kitiems dar oi kiek trūko iki tokio skonio! Aš jau mėnesį laiko prieš antrą kartą išvykstant į Gruziją svajojau apie juos. Ir tą vakarą, kai atvykome, suvalgiau jų tiek, kiek niekad anksčiau. Net mano draugei, kuri be galo liesa, nuo persivalgymo iššoko pilvas. Tai buvo įrodymas, kad neįmanoma, visada gali virsti įmanoma. Taip pat privalau paminėti jų bulką. Net neįsivaizduoju, kaip ji vadinasi, bet ji tobula. Tai tarsi dideli išsipūtę picos padai. Tik skonis visiškai kitoks. Grįždami iš koncertų, ekskursijų ar repeticijų, visad sustodavome nedidelėje kepyklėlėje ir jų nusipirkdavome. O dabar labai trumpai apie gėrimus. Nealkoholiniai gėrimai labai saldūs. Kai kurie net gi kaip sirupas. Vos vienas kitas limonadas ar sultys gaivesnės. Daugelis gyvenančių užmiestyje, turi didesnius ar mažesnius vynuogynus. Tad ir vyną gamina patys. Stiprus, tačiau labai skanus. Tiek galiu pasakyti. Tiesa, jie vyną geria visiškai kitaip, nei Lietuvoje ar kur kitur. Visų pirma, jis geriamas ne iš taurių, o iš paprastų stiklinių. Antra, ne pasimėgaujant ir po truputį, o dideliais gurkšniais. Tostas, pusė stiklinės vyno, tostas, kita pusė ir vėl pila. Tokiu vynu kaip Gruzijoje norisi mėgautis, o ne taip gerti. Tačiau turėjom prisitaikyt prie jų gėrimo įpročių. Teko ragauti ir garsiosios, stipriosios čiačios. Iš pradžių pasirodė beveik beskonė ir švelni. Tačiau po poros sekundžių viskas viduje užkaito ir smogė į galvą. Nelabai man ji patiko. Geriau pakalbam apie skanesnius dalykus. Jų tradiciniu saldumynu galima laikyti -čiurčchela  . Tai vynuogių arba obuolių tyrė su riešutais kietame pavidale. Skanu, bet ne dieviškai.

Turguje akys raibsta nuo vaisių, daržovių ir prieskonių pasirinkimo. O dar kai taip viskas pigu...


Gniaužianti kvapą. Ne kartą man norėjosi verkti kaip gražu. Kaip ir kartoju visiems, taip ir čia sakau, kad nuotraukose matoma tik 1% tikrojo grožio. Viską privaloma pamatyti realiai. Jiems tai kasdienybė, tačiau mano akys niekaip negalėjo atsidžiaugti kalnais. Įsivaizduokit, pabundi ryte, praskleidi užuolaidas ir matai kalnus. Kiekvieną rytą tai priversdavo aikčioti. Žiemą teko pabuvoti kalnų kurorte Bakuriani. Tai buvo pirmas kartas, kai teko pabuvoti tokio tipo kalnuose. Neturiu su kuo palyginti, bet tai ką mačiau ir jaučiau ten būdama... Nepakartojama. Tiek žiemą, tiek šį kartą, mūsų šeima vežėsi mus ir į žaliuosius kalnus. Pirmąjį kartą aplankėme kalnuose įsikūrusią bažnyčią, kurioje pagal juos buvo apsireiškęs jų tikėjimo Dievas. Vėliau nuvykome pas vyrą, visą gyvenimą praleidusį kalnuose. Įsivaizduojat, jis niekuomet nėra buvęs parduotuvėje, mieste ar kur kitur. Tik kalnuose. Jo namuose teko pamatyti ir kaukazo aviganius. Tiesa, dar visai jauniklius. Šį kartą šeima nusivežė mus į tokią vietą, iš kurios matėsi visa miesto panorama. Besileidžiant saulei tai atrodė taip nuostabiai, kad norėjosi sušukti ,,Sustok, akimirka žavinga!" (O taip norisi pasakyto nedažnai, tiesa?). Jei žiemą turėjome ekskursiją į Bakuriani, tai gegužę aplankėme Racha. Iš ten ir kilęs šokis rachuli, kurį mokėmės. Važiuoji vingiuotais keliais, kyli rodos vis aukščiau, ir staiga miestelis, per jį tekanti upė. Pervažiavus miestelį, vėl kyli aukštyn suktais kalnų keliais. Vėliau ežerai. Neįprastai mėlyni. Galiu kartoti dar begalybę kartų, kaip tai nuostabu. Tačiau žodžiais visko apsakyti neįmanoma. Reikia pamatyti. Kelis kartus draugėms sakiau, kad kai visiškai nuo visko pavargsiu, išsikelsiu į Gruziją, į kalnus.
Apie vaizdą pro langą nemelavau.

Gruzijos žmonių šiltumas ir gamtos grožis visiškai papirko mano širdį. Vien prisiminus viską širdis ima plakti stipriau. Bet pamilau šią šalį ne vien dėl to. Tai buvo vieta, kur daug geriau pažinau kitus. Pamačiau netikėčiausius jų veidus. O svarbiausia, geriau pažinau save. Buvo akimirkų, kai net pati stebėjausi, kad tai aš, ta pati Gabija. Ir grįžau pasikeitusi. Per daug visko įvyko, kad išlikčiau tokia, kokia buvau anksčiau. Bet juk kelionės ir turi keisti žmogų, tiesa? Pasikeičiau į blogą  ar į gerą, gali pasakyti tik aplinkiniai. Kol kas mano viduje tikras beprotnamis, todėl atsakyti į tą klausimą negaliu. O pabaigai, kelios dainos, kurios man primena labai daug.

Šita daina buvo visur. Geriau įsiklausę išgirsit ,,gabijaaa"

video
Šita ištisai skamba mano galvoje.


Buvome šios grupės koncerte. Su savo šokiais susilaukėme daugiau dėmesio nei pati grupė!


P.S. žinau, kad nuotraukų galėtų būti ir daugiau. Tačiau mano telefonas dužęs. Ir taip keliu ne savo, o draugės darytas nuotraukas.